Tribūna

Šis įrašas bus galbūt kiek neįprastas, mat jame aš ne aptarinėsiu vienų ar kitų rungtynių palaikymą ar kieno nors pasirodymą, bet kamantinėsiu ne bet ką, o šaunųjį C Tribūnos užvedinėtoją - Gintą!

Kuomet jis paima į rankas megafoną, tribūna tarsi sustingsta ir giliai įkvėpusi laukia pirmųjų žodžių. Jiems pasiekus kiekvieno ausį, Dariaus ir Girėno stadiono tylą griausmingai perskrodžia Geltonai Žalių balsai. Šėlsmas prasideda. Jo klauso visi, pradedant nuo mažiausio tribūnos nario, baigiant seniausius laikus menančiais vyrais, kurie savo patirtimi galėtų pamokyti ir patį caposą. Kas jis per vienas? Susipažinkime plačiau.

-Gintai, prisistatyk mūsų skaitytojams ir pažerk truputėlį statistikos iš gyvenimo priklausant Kaunas Ultras.

-Kaip jau žinote mano vardas yra Gintas, ir šiuo metu man yra nei daug nei mažai - 20 metų. Debiutinės rungtynės Kaunas Ultras gretose vyko 2007-04-15 Vilniuje prieš FCV. Šiuo metu turiu “sukrapštęs” 40 išvykų už Kauną, iš jų 5 už Tėvynės ribų. Arčiausia iš jų Liepojoje, tolimiausia - Belgrade. Lietuvoje esu aplankęs beveik visus stadionus, kur žaidė FBK, nebuvau gal vos keliuose.

-Ne paslaptis, jog esi Kaunas Ultras capo. Ar patinka šios “pareigos”?

-Capo būti man patinka, čia jaučiuosi savame kailyje, gerai išsikraunu per rungtynes. Tapti tribūnos užvedinėtoju teko ko gero natūraliai, nebuvo kažkokių rinkimų, tiesiog ėmiausi iniciatyvos šioje vietoje. Kada gabalą traukiau pirmą kartą tiesą sakant neatsimenu, bet jaudulio užvedinėdamas nejaučiu, galbūt tam tinka mano šiek tiek karštokas temperamentas.

-Tačiau tikriausiai būna tokių rungtynių, kuomet užvedinėti tribūną geram palaikymui būna velniškai sunku. Kaip tuomet tvarkaisi su savo užduotimi?

-Užvedinėjant sunkiausia, kai žmonės ateinantys į tribūną susitelkia ne komandos palaikymui, o savęs parodymui. Koks aš gražus, protingas, žodžiu vienu ar kitu aspektu pranašesnis už kitus. Kada pavyksta atitrūkti nuo šitų beprasmybių ir visiems drauge susitelkti į veiksmą tribūnoje ir aikštėje, vyksta stipri grandininė reakcija, kuri atneša gerą palaikymo lygį ilgai neblėstančius įspūdžius ir gerą nuotaiką. Dėl to verta būti ČIA visada.

-Kokias didžiausias problemas įžvelgi rungtynių metu, palaikant komandą? Kas labiausiai trukdo palaikyti komandą?

-Kaip ir minėjau didžiausia problema kada žmonės ateina į sektorių nusiteikę nežinia kam, bet tikrai nesistengti kurti palaikymą. Galbūt skamba labai apibendrintai, tačiau manau atsakiau gana taikliai.

- Gal turi minčių kaip jas būtų galima spręsti?

-Problemos sprendimas galėtų būti aktyvių žmonių pastangos sudominti juos. Tam pasitarnautų įvairios vaizdinio palaikymo priemonės, geras “išprotėjimas” sektoriuje, be abejo, geras komandos žaidimas ir saldžiausias dalykas - pergalės. Žinoma, visų iki vieno kibicavimas taip ir nepritrauks, bet kas į tai “įklimps” sustoti bus sunku.

-Ką darai, kuomet niekas nenori fanatėlinti? Kaip visus išjudini? Ar visuomet pavyksta?

-Jeigu niekas nenori fanatėlinti, tai turbūt tuo metu nevyksta futbolas? Šiaip fanatizme irgi galioja bandos jausmas, kai visi tuo užsikrečia gaunasi neblogas rezultatas, jeigu einama teisinga linkme - palaikant komandą. O kad “išprotėtų” tie, kurie užsižiovauja mačo metu, capo turi būt irgi šiek tiek “išprotėjęs”.

-Kada tavo manymu buvo didžiausias, kaip tu teigi, “išprotėjimas” Ir apskritai tavo manymu ar jaučiamas šioks toks progresas C Tribūnoje?

-Kalbant apie garsinį palaikymą, mano nuomone, jis gerėja sulig kiekvienu maču. Paslaptis tame, kad išmokstame dainuot, nesistengdami perrėkti vienas kito ir ne baubti. Esu įsitikinęs, kad su skaičiumi žmonių, kokį turim, garsiniame palaikyme šiuo metu Lietuvoje pirmaujam. Tiesa, sprendžiant pagal lygį oponentų praeito sezono (2008m. sezonas). Ko gero šiemet pasiekėm savo geriausią lygį garsiniu atžvilgiu, todėl kaip geriausią mačą palaikymo prasme įvardinčiau šių metų II lygos rungtynes su Kaišiadorių Baltais namuose arba su Alyčiu LFF Taurėje.

-O kokios rungtynės pačiam labiausiai įsirėžė į atmintį?

-Įsimintiniausios rungtynės, jei kalbėtume apie patį futbolą, vienareikšmiškai -  2008-aisiais, Kaunas - Rangers. Tai buvo vienos geriausių mano gyvenimo akimirkų. Jų nepamiršiu visą likusį gyvenimą.

-Ką palinkėtum visiems vaikinams kurie susirenka į C Tribūną?

-Būkit Geltonai Žali 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę.

Taip, teko per šį atrankos ciklą į PČ savo gerklę palaidyti ir vardan Lietuvos rinktinės pergalės. Išvykose nebuvau, tačiau apsilankiau trejuose namų mačuose. 2 Kaune ir 1 Marijampolėje. Neįspūdinga, bet keletą įspūdžiu vis dar pamenu.

Taigi, Kaune A tribūnoje lankiausi, kuomet S.Dariaus ir S.Girėno stadione priėmėm Farerų žvejus ir prancūzus. Marijampolėje apsilankiau paskutinėse šio ciklo rungtynėse su Serbijos ekipa.

Lietuva - Farerų salos. Iš tiesų labai mažai ką ir bepamenu iš šių rungtynių. Matyt nebuvo (o gal nepamenu arba tiesiog nepastebėjau) kažkokių itin akivaizdžių trūkumų. Mažokai info apie šias rungtynes išliko mano galvoje.

Lietuva - Prancūzija. Na, o štai apie rungtynes su varliaėdžiais šis tas atmintyje išliko. Visų pirma tai sausakimšas sektorius. Net norint nulipti į apačią tribūnos, tekdavo brautis pro žmones stovinčius ant laiptų, nes paprasčiausiai trūko visiems vietos. Aktyvių fanatų turėjo būti daaug, bet… gal kažkas tik šiaip atsliūkino į A tribūną? Garsas visiškai neatitiko buvusio žmonių kiekio. Fanatėlino tikrai ne visi, nors su tokia mase buvo galima pavaryt žymiai geriau. Prie neblizgančio palaikymo prisidėjo ir nesusidainavimas, kurį mano manymu vėlgi lėmė didelis žmonių kiekis tribūnoje. Ne kartą ir ne 2 tiesiog “pagaudavau” nesusidainavimą, kuomet vienas šonas atsilieka nuo kito. Gaudavosi tikras balaganas. Caposo megafonas taipogi sunkiai pasiekė toliau stovinčių kibicų ausis. Žodžiu dainavo visi kas kaip norėjo. Tiesa, regis buvo kažkoks choreo bandymas? Tik labai jau miglotai aš jį bepamenu…

Lietuva - Serbija. Paskutinis Lietuvos rinktinės pasirodymas atrankos cikle ir tuo pačiu geriausiai išlikęs atmintyje. Iš pradžių šias rungtynes aplankyti neketinau, bet vėliau sulaukus vietos ekipaže pasiūlymo ir akcijos, per kurią bilietai buvo parduodami 50% nutariau vykti į Marijampolę. Itin knietėjo išvysti mano dievukus - serbų ultras. Tikėjausi kažko toookio į ką žiūrėčiau ir svajočiau, jog kada nors toks palaikymas bus ir C tribūnoje. Bet paskaičius forumus kelios dienos prieš rungtynes, teko truputį nusivilti. Autobusas serbų negavo vizų ir baigė savo trip’ą jam dar net neprasidėjus.

Kapsuke atsiduriame kelios valandos prieš mačą, kam reikia pasikeičia ticketus ir ilgai netempus gumos aplankome Bačkutę, kur po poros bokalų alaus, patraukiame atgal į stadio. O aplink jį zuja milžiniškos mentų pajėgos. Retai kada beišvysi tokį A.C.A.B.’ų kiekį per futbolą, Lietuvoje. Bet matyt prisiklausę istorijų apie piktuosius serbus, jie nutarė tam pasiruošti iš anksto. Anyway, sueiname į stadioną, pakylame į tribūną ir nors atpėdinome ~30min. iki rungtynių pradžios, vėliavai vietos atsiranda, tik ant šoninio turėklo.. :|

Žmonių sunku tiksliai nusakyti kiek buvo, nes neaišku ar dalis buvo aktyvūs fanatai ar tiesiog paprasti futbolo mėgėjai, užklydę į būtent tą stadiono galą, kuriame apsistojo visi kibicai. Palaikymas pradedamas dar gerokai prieš himną, tačiau kaip ir viso mačo metu jis man įspūdžio nesudaro. Visų pirma dėl žmonių vangumo, kurie net ir būdami pačiame sektoriaus priekyje fanatėlindavo kada norėdavo. Garsas buvo tikrai ganėtinai nykus. Dar teko gūžčioti pečiais ir klausiamais žvilgsniais bandyti suprasti kodėl atfanatėlinamas gabalas A, po to gabalas B ir vėl gabalas A ?! Panašių situacijų buvo ne viena ir ne dvi. Tai leidžia susidaryti prielaidai, jog rinktinės repertuaras yra tiesiog tragiškas. Gabalų įvairovė itin menka. Visi lėti, sukeliantys baubimo įspūdį ir vos vienas kitas, per kurį galima “pasitūsinti”, tačiau ir pastarieji labai jau primityvūs, kaip “Šiandien Lietuva laimės…”. Damn it, atvykus su tikslu gerai pašėlti esant nemažam kiekiui žmoniu, mat II lygoje to praktiškai nebūdavo, teko skaudžiai nusivilti.

Taipogi į akis krito caposo darbas. Daina užvedama ir toks vaizdas darbas atliktas. Hm..visad atrodė kitaip. Dažnai trūkdavo būtent paraginimų iš jo pusės, mat po truputį tylant, natūraliai baigdavosi gabalas, tačiau iš karto staigiai susigriebęs caposas užtraukdavo toliau ir tribūna vėl vangiai užbliaudavo. Atrodė lyg sunkiai pūškuojantis traukinys, kuriam tik sustojus jis būdavo truktelnamas pirmyn ir vėl paleidžiamas judėti inertiškai.

Nuomonė apie rinktinės palaikymą t.y. kad jis nuobodus, liko nepakitusi. Mano galva labai trūksta naujų gabalų, ypač linksmesnių ir tinkamo žmonių užsivedimo, nusiteikimo mat dabar atrodo jog kai kurie asmenys atvažiuoja daugiau pažiūrėti futbolo ar tiesiog pabūti sektoriuje.

P.S. Tai mano amseninė nuomonė, kuria niekam nepriekaištavau, tiesiog išreiškiau keleta savų pastebėjimų.

Prieš sezoną virė tokios aistros, kad ohoho! Karo kirvis iškastas tarp Romanovo ir Varanavičiaus nieko gero nežadėjo, o labiausiai neramino mus, mat kalbų buvo jog apskritai komandos nebeliks. Ačiū Dievui taip nenutiko ir Geltonai Žali toliau mus džiugina. Tačiau juk negali viskas būti idealu. Po Ugianskio paskelbto demaršo į I lygą, LFF nusprendė parodyti, jog neleis su jais elgtis bet kaip ir padarė Kaunui “paslaugą” - dvigubas demaršas į II lygą, kurioje žaidžia mėgėjai.

Tiesa, po įvairiausių svarstymų ar išliks komanda apskritai buvo žmonių kurie džiaugėsi dėl tokio egzotiško sezono. Simnas, Kaišiadorys, Kybartai, Prienai.. Daugelis nėra buvę šiuose miesteliuose, o dar mažiau ten yra palaikę savo komandą (jeigu tokių iš viso yra). Bet man asmeniškai ta egzotika greitai spėjo pabosti: vietoj stadionų, mokyklos lygio aikštės, vienas kitas vietinis žiūrovas ir jokios intrigos rungtynėse. Praktiškai visur tas pats. Nors verta paminėti, jog piknikų mėgėjams šis sezonas turėjo būti itin smagus - alko liejosi laisvai, apsaugos nėra, pitch invasionai ir kitos panašios linksmybės ko gero šiurpindavo vietinius žiūrovus, kurie drįstu spėti, pirmą kartą matė organizuotus sirgalius, kurie komandą lydėdavo ir išvykose.

Žinoma, kur vietinė fauna, ten ir vietiniai “perlai”. Šioks toks veiksmas Simne, su vietiniais bachūūūrais, po kurio pabendraujame su A.C.A.B.’ais. N.Vilnioje vietiniai kacapai irgi elgėsi labai drąsiai, tačiau mums provokacijoms nepasidavus, pastarieji matyt pabūgo imtis kažkokių drastiškesnių veiksmų prieš atvykėlius. Sezono pabaigoje Klaipėdoje žaidžiant su Banga dėl uždegtos dūmšaškės truputis pasistumdymų su Arguso darbuotojais, bet nieko rimto iš to neišsirutuliojo. Vos nepamiršau. Ko gero rimčiausias actionas buvo Tauragėje, sezono pradžioje, kuomet teko susiremti su centrinės tribūnos lankytojais ir jiems į pagalbą atskubėjusiais tauragais. Šiaip ar taip nepasakyčiau, kad buvo labai blogai - ganėtinai linksma. :)

Asmeninė statistika. Šį sezoną praleidau vos vieną mačą Prienuose. Dėl ligos buvau priverstas likti namie. Žinoma ne savo valia. :| O šiaip galbūt ne kiek džiaugiuosi jog aplankiau praktiškai visas rungtynes, bet parinuosi, dėl to nelemto vyjezdo. Ech, gal auksinį dar kada padarysiu.. :)

Lankomumas. Šį sezoną vidutiniškai C tribūnoje rinkosi ~40 žmonių. Rekordas paskutinis mačas su Šiauliais kuri kai kurių teigimu į tribūną atviliojo apie 90 veidų. Anti rekordas vos 6 žmonės apsilankę pirmajame II lygos NAMŲ mače Marijampolėje. Gausiausia išvyka buvo į Kėdainius - 72 FBK’ai. Mažiausiai t.y. vos 7 žmonės apsilankė Klaipėdoje (Taurės mačas su Jambo) ir Belgrade. Vidutiniškai išvykose Kauną palaikė ~41.6 žmonės.

Palaikymas mano manymu buvo ganėtinai stabilus. Stabiliai vidutiniškas. Neabejotinos įtakos tam turėjo ir rungtynės su varžovais, kurių tikslas pralošti kuo mažesniu skirtumu. Varžovus tribūnose turėjome vos 5 kartus (rungtynės su Baltais, Atlantu, Alyčiu, Banga ir Šiauliais) ir kaip ir reikėjo tikėtis labiausiai “priešinosi” Vakarų Frontas kurių į Kauną atvyko ~20, tačiau mano galva antrame kėlinyje stadione kur kas geriau skambėjo Geltonai Žalių dainos. Alyčio gerbėjų  S.Dariaus ir S.Girėno stadione apsilankė virš 10. Prieš rungtynes visus pralinksmindami pasikabinę apverstą savo vėliavą, likusį laiką mano dėmesio nelabai patraukė, mat praktiškai nieko nesigirdėjo iš jų tribūnos. Išvykoje aplankius Klaipėdą, kur namų rungtynes žaidė Banga, buvo galima kelias akimirkas nugirsti Bangos fanų skandavimą, tačiau daugiau jų nei mačiau, nei girdėjau. Baltai - Vieninteliai fanai II lygoje, kurioje šį sezoną murgdėmės ir mes. Jeigu Kaune jų garsinis palaikymas ir neprilygo mums, tai Kaišiadoryse savo padarė atstumas (juos ir mus skyrė gal 20 metrų) ir… orkestro būgnas, kuris buvo mano manymu mušamas kiek primityviai, kaip mėgstu sakyti - bele mušamas, o ar iš to yra nauda, nesvarbu. Ir paskutinis šio sezono mačas Kaune su Šiaulių ekipa pakvietė “net” 5 šiauliečius. Kurie tiesiog atbuvo 90 minučių ir viskas.

Derėtų išskirti rungtynes su FK Sevojno, kurios vyko Belgrade ir serbų klubas taipogi turėjo savų fanų. Centrinėje sulindo visi pižonai, kurie komandą palaikė taip pat kaip ir “visi Kauno Žalgirio fanai” iš centrinės tribūnos. Dar buvo tikras orkestras, kuris kūrė Kusturicos filmų atmosferą stadione ir mums pradžioje befanatėlinant gerokai trukdė tą daryti. Bet ko gero rimtesnių Sevojno kibicų susirinko apie 30, turėjo kelias banerius, kelias mosuojamas vėliavas ir taipogi bandė palaikyti komandą, bet…nesėkmingai. Dainuota/skanduota ne itin garsiai, nemažos pauzės, o pirmam kėliniu artėjant į pabaigą iš viso nusprendė daugiau nebe palaikyti savo komandos ir atsisėdo. Antrame kėlinyje jų gerokai sumažėjo. Todėl drįstu spėti, jog 7 kauniečiai tame mače pasirodė neblogiau nei vietiniai serbai, nors mes fanatėlinom irgi tik maždaug pusę pirmo kėlinio.

Grįžkime prie Lietuvos. Derbiai. Pagaliau sulaukėme derbių ir netgi buvo 2 priešininkų komandos iš Kauno. FM Spyris, kuris realiai yra FBK dublerių ekipa ir Visas Labas, kurie tiesiog mėgėjai mėgstantys futbolą. Kaip bebūtų gaila, derbių kurie kiekvieną sezoną nevyksta, mes nesugebėjome tinkamai išnaudoti. Susidomėjimas iš mūsų pusės buvo ganėtinai mažas, jokio išskirtinio palaikymo, jokių vaizdinių priemonių (na išskyrus juostas), jau nekalbant apie eiseną. Pravalas.

Vaizdinis palaikymas. Šį sezoną buvo nupiešti 3 baneriai (padėka už mėgėjų lygą, Tauro įtikinėjimas, jog pergalė mūsų ir Lego atminimas) ir įgyvendintos 4 choreo - Lietuvos futbolo žvaigždynas, Geltonai Žalia Europa, paklodė skirta pažymėti, jog mėgėjų lygos misija įvykdyta ir putos polistirolo raidės “Visada kartu”. 3 iš 4 choreo buvo paklodės. O jos mums vis dar ganėtinai naujas dalykas. Žinoma kokybe lygiuotis su P4 vargu ar galėtume, bet tam laaabai didelės įtakos turėjo ir patalpų neturėjimas - viską teko daryti lauke, po atviru dangumi. Kitos pasirinkimo nebuvo, tad dirbome tokiomis sąlygomis, kokias turėjome. Belieka tik svajoti apie galimybes, turint stogą virš galvos. Grįžtant prie temos, šis sezonas vaizdinio palaikymo atžvilgiu gal ir buvo geresnis negu praeitas (tos pačios kelios paklodės vis tik pareikalavo nemažai pastangų, bei darbo), tačiau šioje srityje manau žengiame tik pirmuosius žingsnius. Tiesa, dar buvo konfeti, bei juostos, bet tai man jau toks įprastas dalykas, kad kažką daugiau apie jas kalbėti vargu ar verta.

Pirotechnika. O šie metai pirotechnikos atžvilgiu buvo ganėtinai neblogi. Atsirado žmonių iš tribūnos kurie nepatingėdavo ir prigamindavo gerų dūmšaškių, kas leisdavo gerai pašėlti mačo metu arba… slinkti į šoną bekosėjant. :) Daugiau piro buvo panaudota namų mače su serbais, kuomet pakūrėm strobus, kurie tiesą pasakius nedavė norimo efekto, dėl dienos šviesos ir uždegti fajeriai, kurie ir išgelbėjo bendrą vaizdą ir nuotraukose ganėtinai gražiai nušvietė tribūną. Kaišiadoryse, deginta spalvoti dūmai, kurie taipogi atrodė gražiai, sprogdintos petardos, per mačą su Šiauliais pakūrenti fajeriai ir kaip jau minėjau, dažnas mačas pasižymėdavo nemažu dūmų kiekiu, dėl kurių Kėdainiuose teisėjui, net teko trumpam stabdyti rungtynes.

Debiutai. Šį sezoną debiutavo naujoji sub grupuotė pavadinimu Old Town Ultras (OTU), kurios oficialus debiutas buvo mačas su Šiauliais (tuomet pirmą kartą suplevėsavo OTU vėliava C tribūnoje). Bet jau spėjome atlikti pora choreo. :) Dar debiutavo labai graži ir didžiūūlė paklodė, kurią siuvo mano mama ir už tai jai dyyydelis ačiū! Dienos šviesą išvydo ir daina “Ooo - mes visada pirmi/Oooo - mes nenugalimi…”, kuri manau yra labai vykusi ir spėjo patapti vienu mėgiamiausiu gabalu. :)

Lietuvos rinktinė. Apsilankiau trijose rungtynėse. Tačiau įspūdžiai ir pastebėjimai kitame įraše. Kantrybės. ;)

Trumpai apibendrinant galiu pasakyti, jog greit pabodusią II lygą bandėme paįvairinti patys, nuo elementariausių pitch invasionų iki šoninio teisėjo šortų numovimo ar veją lyginančio volo ištempimas į aikštę. Bet kokiu atveju tai bus sezonas kurį tikiuosi linksmai aptarinėsiu ir praėjus nemažam laiko tarpui.

Jeigu ką užmiršau - rašykite. ;)

Ultras - The Way Of Life. Žodžiai kurie galbūt kažkam yra tiesiog neverti, net laiko sugaišto jiems perskaityti, o kai kam tai tiesiog daugiau negu paprasti žodžiai. Kiekvienas juos supras savaip. Ir aš nesistengsiu pakeisti kažkieno nuomonės, aš tik… Nežinau. Aš tik rašysiu, nes man tai patinka ir galbūt tai ganėtinai nebloga erdvė išreikšti savo mintims, kurios galėtu būti prieinamos ir visiems kitiems.

Nesiorientuosiu į visuomenės švietimą, bei aiškinimą kas, kaip, kur ir kodėl. Visa tai greičiau man pačiam kas nors galėtų paaiškinti. Aš tiesiog skelbsiu tai ką matau savo akimis, girdžiu savo ausim ar jaučiu savo kailiu. Man visuomet įdomu skaityti apie fanatizmą, ypač jeigu tai liečia Lietuvos fan sceną, tačiau šiuo metu kažkaip sunkiai atrandu kokių tai straipsnių ar nuomonių išdėstymų šiomis temomis.

Galbūt kai kam ir nepatiks vien ta mintis, jog aš ketinu viešai skelbti kas kieno nors manymu turėtu likti “už sienų”, tačiau pačiam pasvarsčius ar ne per daug jaudinuosi ir kreipiu dėmesio į aplinkinius ir dėl to užmirštu save patį. Mintis kurti blogą kirbėjo jau senokai, bet… Bet, tekdavo nuvyti ją šalin. Tikiuosi neteks ir šį kartą greit atsisakyti šio sumanymo. Anyway, viską parodys laikas.

Tiesa, pamiršau prisistatyti, atleiskite gerbiamieji, taisau klaidą, nes mane ko gero ne visi skaitantieji pažįsta, o jeigu ir žino mane… gal sužinos keletą naujų faktų. Taigi, aš esu Mindaugas, draugų ir pažįstamų dar žinomas kaip Waska. Esu aktyvus FBK Kauno sirgalius ir Kaunas Ultras narys. Tiesa, verta paminėti, jog dabar esu ir iš Old Town Ultras šutvės, bet apie ją galbūt kada nors vėliau. Man yra 18 metų, o C tribūnoje jau esu virš 2 sezonų. Laiko tarpas ganėtinai mažas, tačiau per jį jau sugebėjau pramušti 39 vyjezdus ir spėjau įsitraukti į šiek tiek aktyvesnę Kaunas Ultras veiklą, nei 90 minučių buvimas stadione.

Nors ir esu futbolo fanas, tačiau nevengiu apsilankyti ir krepšinyje, tačiau mane ten traukia ne oranžinio kamuolio batalijos, o tai kas vyksta tribūnose. Trumpai tariant esu vienas iš tų paauglių, kurių jaunas smegenėles susuko toks reiškinys kaip komandos palaikymas ir turiu pastebėti, jis man galvoje ūžia tikrai ganėtinai neblogai. Šiuo metu dėl to nesiskundžiu ir kadangi esu dar ganėtinai nesubrendęs suaugusio žmogaus savarankiškam gyvenimui, toli į priekį nežiūriu ir nesvarstau ar man verta daryti tą ar aną.

Žodžiu, primaliau nemažai š… ir trumpai apibendrinant noriu pasakyti, jog šiame bloge praktiškai visą savo dėmesį skirsiu komandos palaikymo ypatybėms. Pradedant nuo FBK Kauno palaikymo iš Geltonai Žalios tribūnos baigiant Lietuvos krepšinio mekos - Kauno sporto halės tribūnose išvystais vaizdais. Tiesa, galbūt įterpsiu ir vieną, kitą užusieniaus vaizdelio ar įvykio aptarimą, bet tebūnie, kaip bus, taip…

Na, o dabar.. labanktis..